Tradiciškai, grįžtant iš apaštalinės kelionės, popiežius atsako į žurnalistų klausimus. Taip buvo ir šį kartą, Pranciškui esant pakeliui į Romą, po dviejų dienų Švedijoje, ekumeniškai pradėjus Reformacijos penkių šimtų metų minėjimą.
Pirmasis klausimas buvo apie imigraciją į Europą, kurios daug kas baiminasi ar netgi mano, kad ji yra grėsmė Europos krikščioniškai kultūrai. Štai ir Švedija, garsėjusi ilga pabėgėlių priėmimo tradicija, pradeda uždaryti savo sienas.
Pranciškus pirmiausia padėkojo Švedijai už tokį svetingumą, prisimindamas, kaip lotynų amerikietis, kad karinių diktatūrų laikais Švedija priėmė daug argentiniečių, čiliečių, urugvajiečių. Ne tik priėmė, bet ir integravo.
Reikia skirti migrantą nuo pabėgėlio. Egzistuoja teisė migruoti, bet teisė, kuri stipriai reguliuojama ir numato, kaip elgtis su migrantu. Tačiau būti pabėgėliu reiškia atvykti iš karo, iš bado situacijos, pabėgėlio statusas reikalauja daugiau dėmesio ir darbo. Ir čia, pažymėjo popiežius, Švedija visada rodė pavyzdį, mokydama kalbos ir integruodama į savo kultūrą. Ir to nereikia bijoti, nes Europa susiformavo kaip nuolatinė kultūrų integracija.
Ką pasakyti apie šalis, kurios uždaro sienas? Iš principo negalima uždaryti širdies pabėgėliams, bet taip pat reikia valdančiųjų išmintingumo: jie turi būti atviri priėmimui, bet taip pat numatyti, kaip integruoti pabėgėlį. Jei viena šalis gali integruoti iki tam tikro skaičiaus, tegu taip ir padaro, jei kita gali daugiau, tegu padaro daugiau. Bet visada atvira širdimi: nežmoniška uždaryti duris, uždaryti širdį, ilgainiui tai kainuos. Bet kainą taip pat turi, pridūrė Pranciškus, netinkamas paskaičiavimas, išmintingumo trūkumas, priimant daugiau, nei pajėgiama integruoti. Nes tada tiek migrantas, tiek pabėgėlis „getizuojasi“, tampa geto dalimi. Ir yra pavojinga, jei viena kultūra vystosi be santykio su kita kultūra. Blogiausias patarėjas šalims, kurios siekia uždaryti sienas, yra baimė, o geriausias – išmintingumas, reziumavo Šventasis Tėvas.
Paklaustas apie moterų kunigystę – Švedijos Bažnyčios vadovė yra arkivyskupė – ir apie tai, ar vyrai bijo moterų konkurencijos, Pranciškus pasakė, kad apie moterų kunigystę aiškų atsakymą yra davęs šv. Jonas Paulius II, šis atsakymas lieka galioti.
Tačiau Pranciškus patikslino, kad visai neteisinga kalbėti apie katalikų Bažnyčią kaip „vyrišką“. Daug dalykų Bažnyčioje moterys gali padaryti geriau, nei vyrai, taip pat ir dogminiuose paaiškinimuose. Katalikų ekleziologijoje yra du matmenys: petriškoji – Petro ir apaštalų kolegijos tarnystė, tai vyskupų sielovada, ir marijinė, moteriškoji Bažnyčios dimensija. Ir, pavyzdžiui, galima paklausti – kas svarbiau Bažnyčios teologijoje ir mistikoje, kalbant apie Sekminių dieną: apaštalai ar Marija? Tai Marija. Dar daugiau – Bažnyčia yra „moteris“. Tai „ji“, ji yra Jėzaus sutuoktinė. Pasak popiežiaus, Bažnyčia neegzistuoja be šios moteriškos, motiniškos dimensijos.
Dar vienas klausimas pokalbį grąžino prie ekumenizmo temos: pastarieji mėnesiai buvo turtingi, popiežius susitiko su ortodoksais, anglikonais, dabar liuteronais. O gausiausia protestantų atšaka, sekmininkai? Ar, šioje perspektyvoje, laukti kažko būsimame katalikų Charizmatinio Atsinaujinimo dideliame renginyje Romoje, prieš Sekmines?
Pasak Pranciškaus, jis yra ėmęsis dviejų pobūdžių iniciatyvų: pataisymo, išgydymo, atleidimo paprašymo už tai, kad katalikai, katalikų Bažnyčia krikščioniškai su jais nesielgė. Toks buvo, pavyzdžiui, apsilankymas valdiečių bažnyčioje Turine ar charizmatikų bažnyčioje Kazertoje (Caserta). Kitomis iniciatyvos buvo siekta dialogo. Dar vyskupaujant Buenos Airėse, prisiminė popiežius, jis keletą kartų dalyvavo bendrame krikščionių evangelikų ir katalikų charizmatinio pobūdžio susitikime, pakaitomis pamokslaujant pastoriui ir katalikų kunigui, vyskupui evangelikui ir vyskupui katalikui. Taip pat dalyvavo bendrose rekolekcijose su evangelikais, tai irgi labai padėjo vienas kito supratimui, pažinimui.
Kitas reikšmingas aspektas – už žodžio „sekmininkai“ glūdi daugybė bendruomenių, asociacijų, kurios labai skirtingos ir net nesutariančios.
Būsimame Charizminio Atsinaujinimo jubiliejiniame susitikime, kuris bus ekumeniškas, Romoje, popiežiaus žada dalyvauti ir „kažkuriuo momentu“ kalbėti, nes galutinės programos dar nėra. Beje, jis prisipažino, kad būdamas jėzuitų provincijolu priešinosi Charizminiam Atsinaujinimui, uždraudė jėzuitams tame dalyvauti, viešai pareiškė, kad liturgija nėra „sambos mokykla“. „Šiandien, kai dalykai yra gerai atliekami, manau priešingai“, sakė Pranciškus, kuriam irgi reikėjo laiko pripažinti gėrį, kurį (Charizminis) Atsinaujinimas suteikė Bažnyčiai.
Klausiamas apie audienciją Venesuelos prezidentui, kurio šalis išgyvena didžiulę krizę, popiežius pasakė, kad buvo paprašytas išklausyti prezidento pozicijos, tai padarė, pats uždavė keletą klausimų, o taip pat atsiliepė į įvairių pusių prašymą, kad Šventasis Sostas tarpininkautų derybose. Situacija sudėtinga ir neaišku, kaip bus išspręsta, tačiau jis pats visą širdį įdeda į dialogą, sakė Šventasis Tėvas.
Atsakydamas į dar viena klausimą apie sekuliarizaciją, popiežius Pranciškus pažymėjo svarbų skyrimą: tarp sveiko pasaulietiškumo, kuris pripažįsta sveiką autonomiją – mokslų, politikos, mąstymo, ir to sekuliarizmo, kuriame žmogus užima Dievo Kūrėjo, o tai nuodėmė, vietą, manydamasis, jog yra visiškai pats sau pakankamas, visko šeimininkas.
Paskutinis klausimas buvo apie prekybą žmonėmis ir apie neseniai Vatikane vykusią „Mortos grupės“ konferenciją. Pasak Pranciškaus, jis visada jautė skausmą dėl to, kas yra daromas Kristaus kūnui, dėl to, kaip Kristus vėl nukryžiuojamas silpniausiuose. Pranciškus pasakojo apie savo patirtis šioje srityje: nuo mažų dalykų, būnant jaunu kunigu, parapijose, vėliau, jau tapus vyskupu. Daug dirbo su dviem moterų vienuolių kongregacijomis, kurios dirbo su prostitutėmis, nors jam atrodo, kad geriau sakyti „prostitucijos vergėmis“, darbą šia kryptimi tęsia ir dabar. Popiežius pridūrė, kad didelį įspūdį jam padarė italų savanorių asociacijos, dirbančios šioje srityje. (Vatikano radijas)
Nuotraukoje – Popiežius atsako į klausimus pakeliui iš Švedijos - OSS_ROM